Tik Pink Floyd: stotis, išaugusi iš penkiasdešimties metų, kai viena grupė nepaliaujamai keitė nuomonę apie save
„Tik Pink Floyd“ pagal skaičius yra mėgstamiausia stotis visoje Kalisha Exclusive kolekcijoje — 11 639 balsai ir vis daugėja, lenkiant kiekvieną kitą vienam atlikėjui skirtą kanalą. Ji veikia taip pat, kaip ir likusios 312: viena nenutrūkstama transliacija iš Exclusive Radio, nieko kito, tik ši grupė, jokių reklamų, kurios pertrauktų programą. Skirtumas paprasčiausiai tas, kiek daug yra kataloge, iš kurio semtis, ir kaip mažai iš jo primena vien tik užpildą.
Grupė susikūrė Londone 1965 metais, ir net pats pavadinimas turi nedidelę istoriją — Sydas Barrettas jį sudėliojo iš dviejų amerikiečių bliuzo muzikantų, Pink Anderson ir Floyd Council, vardų. Pirminę sudėtį sudarė Barrettas prie gitaros ir vokalo, Rogeris Watersas prie bosinės gitaros, Nickas Masonas prie būgnų ir Richardas Wrightas prie klavišinių, o pirmuosius dvejus metus Pink Floyd buvo psichodelinė singlų grupė, susiformavusi aplink keistą, žaismingą Barretto kūrybą ir Londono UFO Club sceną.
Ta grupės versija ilgai neišsilaikė. Iki 1968 metų Barretto psichikos sveikata smarkiai pablogėjo, tai dar labiau paaštrino gausus narkotikų vartojimas, todėl jaunas Davidas Gilmouras iš pradžių buvo pakviestas jį pavaduoti scenoje, o vėliau — visiškai pakeisti. Tai tylesnė, liūdnesnė istorija nei stadionų roko įvaizdis, kurį grupė vėliau įgijo, ir Pink Floyd niekada visiškai nenustojo apie tai rašyti — Barretto šešėlis tiesiogiai eina per kai kuriuos didžiausius jų albumus.
Watersui vis labiau perimant dainų kūrimą, aštuntas dešimtmetis atnešė albumų seriją, dėl kurios grupė iš tiesų ir prisimenama. The Dark Side of the Moon (1973) daugiau nei keturiolika metų išbuvo Billboard 200 sąraše ir parduota apie 45 milijonus kopijų, todėl tai vienas geriausiai parduotų albumų visų laikų. Wish You Were Here (1975) buvo tiesioginis kreipimasis į draugą, kurį jie prarado — daina „Shine On You Crazy Diamond“ daugmaž tiesiogiai kalba apie Barrettą. Animals (1977) tapo tamsesnis ir politiškesnis, o The Wall (1979) nuėjo dar toliau: pilnavertė rokopera apie izoliaciją, sukurta aplink sieną, kurią pasakotojas plyta po plytos stato tarp savęs ir visų kitų.
Grupė sklandžiai neišgyveno savo pačios sėkmės. The Final Cut (1983) iš esmės buvo artimas Rogerio Waterso solo albumui, išleistam grupės vardu, o Waterso ir kitų narių santykiai netrukus visiškai suiro. Watersas išėjo, bandė pasiekti, kad pavadinimas būtų nutrauktas kartu su juo, ir pralaimėjo — Gilmouras, Masonas ir Wrightas tęsė veiklą kaip Pink Floyd, išleisdami A Momentary Lapse of Reason (1987) ir The Division Bell (1994), koncertuodami stadionuose, kol kritikai ginčijosi, ar tai vis dar skaitosi.
Galiausiai tai pasirodė svarbu tiek, kad atitolimas atlyžo. 2005 metais Watersas vėl prisijungė prie Gilmouro, Masono ir Wrighto vienam pasirodymui per Live 8 — pirmą kartą per daugiau nei du dešimtmečius visi keturi kartu scenoje, vienam popiečiui. Wrightas mirė 2008 metais, o kai likę nariai iš Division Bell eros paliktų įrašų sudėjo albumą The Endless River (2014), jie jį sukūrė kaip pagarbą jam ir, kaip paaiškėjo, kaip pačios grupės baigiamąjį žodį.
Tai beveik trisdešimt metų, kai grupė ginčijasi pati su savimi, kaip ji turėtų skambėti — ir būtent todėl stotis, kuri tiesiog leidžia skambėti visam katalogui, be jokios konkrečios tvarkos, čia veikia taip gerai. Jūs niekada nesate toliau nei per kelias dainas nuo „Time“, „Wish You Were Here“ ar „Comfortably Numb“.
🎧 Tik Pink Floyd galite klausytis tiesiai Telegram viduje — be programėlės, be naršyklės — per mūsų Kalisha Radio Mini App.
— Kalisha 🎧
Patiko? Programėlė nemokama pradžiai.
Veikia „iPhone“ ir „Android“ — nieko diegti nereikia